Buvęs Lietuvos rinktinės gynėjas Andriumi Skerla praėjusį sezoną pasiekė išties daug: laimėjo A lygos vicečempionų titulą, nusileisdamas daug turtingesniam Vilniaus „Žalgirio“ klubui, o šalies taurės finale tik po 11 m. baudinių serijos nusileido Gargždų „Bangos“ vienuolikei.
Lietuvos vicečempiono titulas – kol kas geriausias FC „Hegelmann“ pasiekimas per klubo gyvavimo istoriją. O klubo patekimas į UEFA Konferencijų lygos atranką – papildomas koziris pasikviečiant naujus žaidėjus.
Metų treneris sutiko pasidalinti įžvalgomis apie „Hegelmann“ patirtį atrankoje į Europos futbolo klubo varžybas, apžvelgė šio tarpsezonio pasiruošimą bei atitraukė paslapties šydą – atskleidė taktikos subtilybes, kurios jam padeda pasiekti aukštų rezultatų. Bet apie viską iš pradžių.
Apie pasiruošimą sezonui
– Andriau, kaip jaučiatės po sezono? Ar neapima žiemos depresija?
– Ne, kodėl? Man sniego net nereikia, jo užtenka per Kalėdas ir Naujuosius metus. Treniruotės galime puikiomis sąlygomis pripučiame manieže Kaune, todėl viskas gerai. Aišku, saulės trūksta, bet prisitaikome.
– Ar planavote treniruočių stovyklą šiltuose kraštuose?
– Ne, nes tai yra prabanga. Be to, tokie pokyčiai gali padidinti traumų riziką – treniruotės ant žolės, o grįžus vėl ant dirbtinės dangos nėra idealu.
Komandos pokyčiai ir lyderių netektys
– Kaip vertinate tai, kad kasmet tenka atsisveikinti su komandos lyderiais?
– Pripratau. Pirmaisiais metais tai buvo didelė problema, bet supratau, kad tai yra Lietuvos futbolo realybė. Turime suprasti, kad žaidėjas atvažiavęs į Lietuvą, turi tikslą pasirodyti ir išvažiuoti kažkur tai kitur. Mes tam turime gerą terpę, esame užsirekomendavę. Pas mus žaidėjai gali atsiskleisti, išvažiuoti toliau.
Viso priešsezonio esmė ir didžiausias darbas yra surasti tuos naujuosius lyderius, žmones, kurie pakeis išvykusius. Tokia lietuviško futbolo realybė ir didžiausias darbas vyksta, būtent, per pasiruošimo laikotarpį.
– Praėjusiais metais komplektavotės papildomai vidurvasarį, kai dar buvo viltis pakovoti dėl A lygos aukso. Ar šiemet vėl planuojate pasibaigus kitų šalių čempionatams pasistiprinti prieš UEFA Konferencijų lygos atranką?
– Aš nesakyčiau, kad tikslas buvo pakovoti dėl titulo. Mums paprasčiausiai reikėjo žaidėjų į tas pozicijas. Prasidėjus sezonui mes turėjome mažą rotaciją, bet atsirado tokios galimybės ir nusprendėme pasipildyti. Čempionato metu kažkur tai buvome priekyje, kažkur dar buvo konkurencija su „Žalgiriu“, reikėjo to žaidėjo – mes jį ir paėmėme. Taip pat tuo metu pasikvietėme dar vieną jauną žaidėją, kuriame įžvelgėme potencialą.
Kalbant apie šiuos metus, faktas, kad pasiliekame sau galimybę, jei atsiras geras variantas, kažką papildomai pasikviesti prasidėjus pirmenybėms.
– Kiek nuliūdino Mato Vareikos išvykimas? Gal vertėjo jam pasilikti ir žengti dar vieną žingsnį į priekį?
– Aš visada lyginu žaidėjus pagal tai, kiek jis efektyvus. Matas įmušė dešimt įvarčių per sezoną, tapo rezultatyviausiu komandos žaidėju. Aš manau, jog tai yra labai geras pasiekimas: jis gavo daug žaidimo laiko, pasitikėjimo savimi ir svarbiausia, jog buvo prižiūrėtas – nepatyrė jokių traumų sezono metu. Tai yra didelis nuopelnas treniruočių proceso, mūsų kineziterapeutų ir visų trenerių.
Man gaila, kad jis išvažiavo, bet ką padarysi…
– Kaip suprantu, Jūs sau nuopelnų neprisiimat?
– Čia reikia pažiūrėti plačiau, kaip sakant, į paveikslo visumą. Jis buvo „Žalgiryje“. Ten jie turi ilgą atsarginių žaidėjų suoliuką, atvažiuoja gan stiprių užsieniečių ir išsikovoti sau vietą yra sudėtinga. Taip pat ne paskutinė paveikslo sudedamoji dalis – užsienietis treneris. Bet kuris atvažiavęs treneris nori rezultato. Jei jis mato, kad rezultatui pasiekti reikia kitų žaidėjų – jis taip ir darys.
-Tęsiant mintį apie praradimus. Prisiminus ankstesnius metus ir Naurio Petkevičiaus istoriją. Ar galime rasti joje kažkokių pamokų? Ar verta skubėti išvykti po vieno gero sezono būnant nesusiformavusiems pilnai, kaip žaidėjams?
– Žaidėjai visada nori ir norės išvažiuoti. Dar nepasibaigus sezonui jis jau galvojo, kaip išvažiuos. Jis to norėjo. Jis iškart gavo puikią galimybę išvažiuoti į labai gerą lygį – Belgijos čempionatą. Bet ar jis tam buvo pasiruošęs?
Čia ne tik nuo žaidėjo, bet ir nuo jo agento priklauso. Nemanau, jog piniginiu atžvilgiu buvo verta ten važiuoti. Bet jo karjerai tai buvo tikrai gera galimybė.
Taktika ir futbolo filosofija
– Kalbant apie komandos mikroklimatą bei rūbinės dalykus, man teko visai neseniai skaityti labai seną interviu su garsiuoju „New York Yankees“ vadovu C. Stengeliu, kuris teigė, kad treniravimo esmė yra neleisti penkiems ar šešiems vaikinams, kurie labai mažai ar iš viso nežaidžia, susiburti į grupę ir nuodyti kitų komandos narių protus. Ar pritariate šiai minčiai?
– Top klubuose tokių žaidėjų yra daugiau kaip 20 ar 25. Ten to išvengti yra labai sudėtinga. Treneris visų laimingų nepadarys. Lietuvoje aš stengiuosi rinkti tokią komandą, kuri būtų konkurencinga ir ji nepriklausytų nuo vienuolikos žaidėjų. Taip, iš dvidešimt žaidėjų gali būti daugiau naudojama šešiolika, bet Lietuvoje taip ir yra: tu turi 15–16 žaidėjų bei pajungi jaunus žaidėjus į treniruočių procesą.
Tačiau tai nereiškia, kad jie irgi gaus šansą. Jie turi ne tik gerai treniruotis, jie turi taip pat gerai žaisti už antrą komandą tam, kad matyčiau, jog galiu juos panaudoti procese.
Dauguma mūsų komandų yra pastatytos ant penkiolikos žaidėjų. Ne daugiau. Gali pasirodyti vienas kitas žaidėjas su ta tikimybe, kad yra daug traumuotų žaidėjų. Matėm tas komandas, kurios susidūrė su šia situacija ir joms reikėjo žaisti. Bet ar tie žaidėjai duoda naudos komandai – sunku pasakyti. Jaunas žaidėjas asmeniškai gauna kažkokios patirties, bet dėl to nukenčia komandos rezultatai.
– Ar Jūs manote, kad pasiekėte savo treniravimo piką?
– Prieš 4 metus, kai atėjau į klubą, mūsų didžiausia svajonė buvo – nors kartą sužaisti Europoje. Mes atrankoje į UEFA Konferencijų lygą žaisime jau antrą kartą. Išeiti į taurės finalą – tai irgi buvo svajonė, per 4 metus tai padarėme du sykius. Taip, mes jų nelaimėjome, bet mes jų ir nepralaimėjome per 90 minučių, o ten kas atsitinka per 11 m. baudinius ar per pratęsimą yra atskira tema.
Noriu pabrėžti, jog mėlynai balti, per mano vadovavimą, tapo viena geriausių komandų ir organizacijų Lietuvoje. Aš neabejoju, kad mes esame konkurencingi ir galime kovoti su daug turtingesniais klubais.
Tikslas – išlikti konkurencingiems
– Ar „Hegelmann“ turi ambicijų dar daugiau investuoti į futbolą ir laimėti Lietuvos čempionatą?
– Aš nemanau, kad mes esame tokia komanda. Mes ir šiais metais turėsime šiek tiek didesnį biudžetą, bet tas biudžetas, tikrai, negarantuoja tokių rezultatų, kuriuos mes pasiekėme praėjusiais metais. Bet aš į tai dėmesio nekreipiu, esu patenkintas taip, kaip mes komplektuojamės, ką mes renkamės. Tai mūsų visų darbas padaryti šią komandą vėl konkurencinga ir kuri galėtų kovoti su geriausiomis komandomis.
Geriausia komanda lygoje – Vilniaus „Žalgiris“. Visos kitos komandos, nors ir turi didesnį biudžetą, bet nėra ženkliai geresnės už mus. Daug kas spręsis žaidžiant mums tarpusavyje.
Man didžiausias džiaugsmas yra, kaip mes patobulėjome žaisdami su „Žalgiriu“, kuris turi kelis kartus didesnį biudžetą. Mes su jais pernai buvome labai konkurencingi ir aš norėčiau, kad mes visada būtume tokia komanda. Tai buvo labai geras pasiekimas. (Priminsime, kad A.Skerlos auklėtiniai 2024 m. A lygos sezone 2 kartus laimėjo prieš dabartinius lygos čempionus bei 2 kartus išsiskyrė taikiai, – red. aut.)
– Kalbant apie nesėkmes. Ar dar jaučiasi nuoskaudos po taurės finalo rungtynių?
– Tie atsiminimai iš finalų man išliks visam gyvenimui. Pirmas pralaimėtas taurės finalas Vilniaus „Žalgiriui“, kuriame mes kovėmės prieš pačią geriausią „Žalgirio“ versiją per tiek metų, kiek esu jį matęs. Tuo metu tai buvo pats stipriausias „Žalgiris“. Tas finalas buvo, tikrai labai gero lygio rungtynės. Mes nė kiek nenusileidome, momentais buvome, net geresnė komanda nei jie. Patirtis Konferencijų lygoje suteikė varžovams pranašumo.
Kalbant apie rungtynes su „Banga“, reikia suprasti vieną dalyką. Taip, galbūt, mes ir buvome favoritai, nes „Bangą“ nugalėdavome jau daug metų ir gana dideliais rezultatais. Faktas, kad buvau nusivylęs jog mes pralaimėjome. Neįmušti tu gali, svarbiausia – neprasileisti. Būna dienų, kai tu negali įmušti įvarčio ir nieko čia nepadarysi. Faktas, kad visa tai yra išlikę mano galvoje. Man buvo sunku pirmą savaitę po pralaimėjimo. Bet aš nei kiek nepraradau motyvacijos ir viską padarysiu, kad ten su kolektyvu būtume vėl.
– Kalbant apie varžovų neįvertinimą, atsipalaidavimą ar galėjo būti tokie dalykai?
– Aš nemačiau tokių dalykų viduje. Turime suprasti vieną dalyką, kad tos komandos irgi ruošiasi, jos ne tam atvažiuoja, kad pasižaistų. Jos darė viską, kad sutrukdytų ir neleistų mums žaisti tokio futbolo, kurį mes norime demonstruoti.
Aš nemanau, kad tai buvo blogos rungtynės. Galbūt, jos nebuvo tokios ryškios rungtynės su daug momentų. Reikia suprasti vieną dalyką: nei jie, nei mes nežaidžiame ant žolės. Tai yra didelis faktorius. Ant žolės kamuolys yra lėtesnis. Mes esame komanda, kuri mėgsta žaisti su kamuoliu, kuri mėgsta greitą kamuolio kontrolę, o ant žolės viskas yra lėčiau. Taip komandos supanašėja. Gintis visąlaik yra lengviau. Jie gynėsi, tikrai, labai gerai. Kartais, net su dešimt žaidėjų už kamuolio.
Jūs patys matote, kas vyksta Europoje. Yra begalė rungtynių, kur komandos turėdamos 80% kamuolio kontrolės, pralaimi. Mes nepralaimėjome tų rungtynių, mes pralaimėjome baudinius, bet baudiniai nėra sėkmė ar dar kažkas – tai futbolo dalis. Sėkmė baudiniuose susideda iš: taktikos, technikos, psichologijos. Tai yra viskas viename.
Aš manau, kad jie labiausiai tikėjosi finale nueiti iki 11 m. baudinių serijos. Čia lygiai taip pat, kaip aš tikėjausi rungtynėse su Vilniaus „Žalgiriu“. Jeigu mes finale prieš „Žalgirį“ būtume nuėję iki 11 m. baudinių, psichologiškai mes būtume geresnėje pozicijoje nei favoritas. Favoritas visąlaik nori laimėt. Mes buvome nusivylę, kad mums nepavyko laimėti per 120 minučių.
– Bet jūs džiaugėtės, kai „Banga“ nugalėjo „Kauno Žalgirį“ pusfinalyje?
– Išėjo stipriausia komanda. Aš manau, kad būtų irgi tikrai geras finalas, jei mes būtume žaidę prieš „Kauno Žalgirį“. Tai būtų visiškai kitoks finalas.
Faktas, pusfinalyje favorite buvo laikoma laikinosios sostinės ekipa. Bet kokį sezoną „Banga“ turėjo – tai tikrai atskiros diskusijos verta tema. Jie daugelį rungtynių laimėjo įdomiais rezultatais ir įdomiu žaidimu. „Banga“ praėjusiais metais mane stebino.
Taktikos niuansai
– Kalbant apie finalo taktiką. Gal galite plačiau apie ją papasakoti?
– Mes visada žaidžiame schema 4-4-2 ar 4-2-3-1 ir ginamės keturiais gynėjais. Yra daug rungtynių, kai reikia išlaikyti rezultatą. Buvo daug rungtynių praėjusiais metais, kai naudojome 5 gynėjus. Šiose rungtynėse finale mums nebuvo tikslo žaisti penkiais gynėjais. Mums reikėjo įvartį pelnyti.
– O jei kalbėtume apie konkrečias, konservatyvias taktines schemas. Koks jūsų požiūris į jas?
– Taktiką tu gali matyti prieš rungtynes. Įžaidžiant nuo vidurio linijos, kamuolį gali matyti komandų išsidėstymą. Bet kai tu turi kamuolį, yra visąlaik užduotys, kurias zonas tu nori užvaldyti. Pas mane nėra rėmų atakuojantiems žaidėjams. Jie gali judėti į priekį. Aš jų nepririšu prie tam tikrų pozicijų. Yra tiktai tam tikri momentai, kur aš noriu juos matyti. Tarkime, prie perdavimų iš krašto. Jie gali atšokti, padėti ruošti ataką, bet mušant įvartį baudos aikštelėje pas mane turi būti daug žaidėjų. Jie turi spėti visur, jie gali keistis pozicijoms.
Yra sisteminių trenerių, kurie pasakys taip daryti ir niekur tu nedingsi iš to krašto. Ten ir žaisi. Aš kitoks. Aš kitaip visą tai matau. Kalbant apie Europos tendencijas ir taktikas. Yra tų komandų, kurios žaidžia grynai sisteminį futbolą, tarkim, 3-4-3 ir visą laiką taip ir daro. Bet yra ir komandų, kur žaidėjai turi šiek tiek daugiau tos laisvės. Visokių yra komandų.
– Mėgstamiausios taktikos neturite?
– Visos taktikos – geros. Taktiką aš pritaikau prie žaidėjų. Man patinka žaisti labiau 4 gynėjais, bet jei aš turėčiau galimybę, galbūt, žaisčiau ir su trimis gynėjais. Paprasčiausiai šiuo metu mes nesikomplektuojame taip, kad žaistume su trimis gynėjais. Mes komplektuojamės kitaip: man prie širdies labiau patinka žaisti, kai mano kraštai kyla aukštai, kad aš turėčiau daugiau žaidėjų priekyje nei arčiau savų vartų.
– Kauno rajono „Hegelmann“, turbūt, dėl tos laisvės prasileidžia ir įvarčių į savo vartus?
– Prasileidžiame, kaip ir visi. Mes daug pelnome įvarčių, bet daug ir prasileidžiame. Norėtųsi mažiau prasileisti, bet jei tu įmuši daugiau, nei prasileidi – nėra taip blogai.
– Kalbant apie pralaimėjimus. Turbūt, skaudžiausias pralaimėjimas jūsų karjeroje buvo 2024 metais, kai UEFA Konferencijų lygos pirmojo atrankos etapo rungtynėse su Šiaurės Makedonijos Skopjės „Shkupi“ pralaimėjote 0:5?
– Be abejo, bet tam buvo rimtų priežasčių. Mes prieš tas rungtynes neturėjome labai svarbių savo žaidėjų gynyboje. Traumą buvo gavę pagrindiniai gynėjai Vilius Armalas ir Hugo Figueredo. Aleksandras Levšinas pirmą kartą sezone buvo priverstas žaisti kaip vidurio gynėjas. Jeigu matėte rungtynes ir kokias individualias klaidas darė žaidėjai – gali žaisti kaip nori prie tokių klaidų. Kai turi tokio rango rungtynes ir atsitinka tokia bėda – sudėtinga. Aš prisiimu visą atsakomybę dėl tų rungtynių.
Ne biudžetai žaidžia aikštėje
– Kalbant apie atsidavimą. Jei treniruotėse žaidėjas neatiduoda 100% savęs. Ką tokiu atveju darote?
– Tokiu atveju jis nežais. Už gražias akis, nei vienas pas mane nežais. Jei jis turi kokybę, bet nedirba sunkiai – dėl to jis nežais.
Bet, kad kažkas nesistengtų ar rodytų kaprizus – tokių dalykų pas mane iki šiol nebuvo. Jie čia atvažiuoja, kad sužaistų gerą sezoną. Jie supranta, kad sužaidę vidutiniškai jie niekur toliau nenueis nei Lietuva. Jie visi nori išvažiuoti.
– Kalbant apie finansus. Jūs, turbūt, pasiekėte maksimumą savo galimybių su tokiu biudžetu?
– Visos komandos lygoje turi panašų pinigų kiekį išskyrus: „Džiugą“, „Bangą“ ar Alytaus atstovus. Visų kitų 7 komandų biudžetai stipriai nesiskiria. Nelyginant „Šiaulių“, „Kauno Žalgirio“, „Panevėžio“ ir Vilniaus „Žalgirio“ kolektyvus. Jie tikrai turi didesnius biudžetus ir galimybes. Ne biudžetai žaidžia aikštėje. Gali turėti mažiau pinigų, bet susikomplektuoti, pataikyti ir turėti gerą sezoną.
– Ar užteks motyvacijos tobulėti, jei lubos jau, kaip ir pasiektos?
– Tobulėti visąlaik yra kur, bet mes Lietuvoje esami priklausomi nuo žaidėjų. Šiais metais vėl iš mūsų išėjo 10 žaidėjų. Iš jų penki buvo startinės sudėties žaidėjai, kiti penki, kuriuos gali pakeisti. Tai vyksta daugelyje komandų, ne tik pas mus.
Paimkime Vilniaus „Žalgirį“, kuriame išėjo lyderiai ir juos reikės pakeisti. Gal jiems yra šiek tiek lengviau, nes turi didesnes galimybes bei gali išsirinkti geresnį žaidėją. O mes turime vėl pataikyti, todėl turime matyti potencialą žaidėjo, kad jis pilnai atsiskleistų.
Mes galime paimti 1-2 žaidėjus, kurie rungtyniavo geresnėse lygose, o visi kiti – arba nežaidę, arba jauni žaidėjai su perspektyva atsiskleisti. Kaip treneris, tu žinai ko nori. Bet ar tu pataikysi su žaidėjais, ar ne – čia yra didžiausias klausimas. Kaip ta komanda žais? Kol kas per 4 metus mums pavykdavo padaryti ją konkurencinga.
– Visai neseniai kalbėjau su buvusiu legendinio Luis Figo treneriu, Lietuvoje dirbusiu portugalu, Mariano Barreto. Jis paminėjo svarbiausią dalyką futbole – paauglių, pereinamojo amžiaus, tarp 14-19 metų, futbolo trenerių lygį ir kompetencijas. Kodėl neturime gerų futbolo specialistų Lietuvoje? Ar tai lemia futbolo trenerių mokyklos nebuvimas, ar tiesiog tie vaikai kažkuriuo momentu supranta, kad nėra į ką lygiuotis Lietuvoje ir, pabaigę mokyklą, nebesieja savęs su šiuo sportu? Bei ką veikti vidutinių gabumų, vėlai atsiskleidžiantiems sportininkams?
– (Sunkiai atsidūsta, – red. aut.) Vienos iš priežasčių gali būti anksčiau tavo paminėtos. Yra labai daug pristeigta akademijų Lietuvoje, bet joms dar reikia užaugti iki tam tikro lygio. Šiuo metu tai daugiau panašu į užimtumo būrelius.
Taip, yra ir didžiosios akademijos, kur yra didelė atranka ir gali rinktis iš 30 žaidėjų. Gali sudaryti 1-2 komandas, kurios tobulėtų. Bet daugumoje akademijų taip nėra. Kas į jas ateina – tas ir žaidžia.
Aukšto meistriškumo futbolo mokyklų – internatų, kurios buvo tarybiniais laikais nebėra. Ten buvo surenkami geriausi iš geriausiųjų ir jie ten tobulėdavo. Dabar to nėra. Gal dėl to tai irgi atsiliepia. Negaliu sakyti, kad mes netobulėjame: yra daug jaunų trenerių, kurie domisi, yra žingeidūs, stengiasi dirbti taip, kaip supranta. Viskas priklauso tik tai nuo jų ar jie nori ar nenori tobulėti, nuo jų motyvacijos.
Baltijos lyga kelia daugiau klausimų, nei atsakymų
– Latvijos aukščiausiosios futbolo lygos prezidentas Maksims Krivunec yra minėjęs, kad Baltijos šalys yra pasiekusios vietinių čempionatų lubas ir jų rinkos per mažos norint didinti futbolo populiarumą. Spaudoje dažnai minimas Danijos pavyzdis, kurios rinka apima panašiai, kaip Baltijos rinka, o iš televizijos teisių Danijoje sugeneruojama apie 50 mln eur. per metus. Kaip jūs manote ar iš A lygos mes išspaudėme maksimumą? Ar būtų perspektyvos Lietuvai jungtis į tarptautinį projektą?
– Man sunku tai vertini. Jau ne vieną kartą yra buvę, esame ten žaidę. Praeityje tai nepasiteisino, nes komandos žaisdavo B sudėtimis. Bet čia ne taip viskas paprasta. Už dalyvavimą tame naujame turnyre niekas neduotų vietų Europoje. Reikėtų žaisti vietiniame čempionate. Būtų sudėtinga derinti du dalykus su turimais ištekliais. Kalbant apie finansus: jeigu tikrai taip būtų ir yra ten tokie pinigai daugelis pagalvotų apie galimybę žaisti Baltijos lygoje ir žaistų joje tikrai. Bet aš manau čia yra sukurta legenda. Tą visą projektą reikia įsukti, reikia laiko, iš pradžių ji tikrai jokio pelno neduos. Kiek ten žmonės bus pasiruošę investuoti savo pinigus ir reklamuoti tuos dalykus – man sudėtinga pasakyti.
– Jų atstovai ir suinteresuotos pusės teigia, kad pinigai ateityje ateis ir lyga pati iš savęs uždirbs…
– Iš pradžių reiktų joje žaisti už dyką, o niekas nenori žaisti už dyką. Jeigu būtų ten tokie pinigai – nebūtų problemų komandoms turėti ir po dvi stiprias sudėtis. O dabar turint 15 žaidėjų komandoje ar aš norėčiau žaisti vietiniame čempionate, bendroje jungtinėje lygoje bei papildomai taurėje ar Europos atrankoje? Su tiek žaidėjų mes nepatemptume, bet jeigu atsirastų finansavimas, papildomi pinigai – viską galima padaryti. Viską lemia tai.
Apie futbolo kultūrą Lietuvoje, muštynes tarp savų ir karjeros planus
– Kalbant apie Lietuvos čempionatą. Į kokį čempionatą Lietuva galėtų lygiuotis?
– Nežinau. Pagal populiarumą sunku pasakyti. Mes, kai žaidžiame rungtynes pas mus ateina 150-200 žiūrovų tai nėra idealu. Gerai, kai žaidžia Vilniaus „Žalgiris“ ateina virš tūkstančio, pusantro. Dar kažkas tai jaučiasi. Mažuosiuose miesteliuose ateina 500-1000 žmonių. Tada irgi jauti, kad žaidi kažkam tai.
Tokiems jauniems klubam, kaip mes, reikia laiko, kad turėtume savo sirgalių grupę. Futbolas yra žaidžiamas sirgaliams ir jeigu tu nematai pilnų tribūnų, nematai žiūrovų – čia jau ne futbolas. Kur man teko žaisti, vis tiek ateidavo žmonės, būdavo susidomėjimas. Tave pažindavo visur. Pas mus paprasčiausiai Lietuvoje nėra tos futbolo kultūros.. Ar jinai bus? Nežinau. Taip, mes mėgstame tarptautines rungtynės, bet savo čempionato nemėgstame.
– Kalbant apie Jūsų ambicijas. Kiek šansų, kad dar kitą sezoną mes pamatytume Jus, tarkim, Lietuvos flagmanuose ar kitoje užsienio komandoje?
– Sunku pasakyti, kaip bus. Paprasčiausiai dabar apie tai negalvoju. Aš dar turiu metus galiojantį kontraktą su mėlynai baltais, o kas bus po metų daug kas priklausys nuo sezono. Koks sezonas bus.
– Ar jaudinatės prieš rungtynes? Kiek esate emocionalus?
– Negaliu sakyti, kad nesijaudinu. Faktas, kad pats sau susikeli kažkokį tai spaudimą, pergyveni, ruošiesi. Visą laiką yra kažkoks nerimas. Aišku, kad jaudinuosi.
– Labiausiai žurnalistų užknisantis klausimas
– Nėra tokių užknisančių klausimų. Kol kas pas mus žurnalistai nekimba labai (juokiasi, -red. aut.)
– Ar tekdavo savo treniruojamose komandose matyti muštynes?
– Aišku, kad būdavo. Treniruočių procese visko būna. Reikėdavo išskirti, reikėdavo ir stabdyti treniruotę. Tai normalus dalykas, ypač, kai būna įtampa. Futbolas gyvas organizmas. Ne visada būna taip, kad visi geri ir draugiški. Būna visko. Bet visokių ir reikia. Man nereikia komandos, kurioje visi būtų geri ir gražūs. Reikia ir įžūlių žmonių, agresyvesnių, kurie savo veiksmais užvestų komandą, patartų.
– Ar egzistuoja vyrų komandose pavydas?
– Pavydas visur yra: ar tai komandoje, ar gyvenime. Vieni tai parodo, kiti neparodo.
– Ar turite kokių prietarų rungtynėse?
– Stengiuosi neturėti jokių prietarų tam, kad nepriprasti prie jų.
– Ar skiriasi Jūsų vadovaujamos komandos pasiruošimas prieš Europos batalijas ar vietinio čempionato rungtynes?
– Tu neturi praktiškai jokio pasiruošimo kovoms Europoje. Čempionatas vyksta ir tu už savaitės turi žaisti Europoje, o prieš tai tu ruošiesi A lygai.
Tu tiesiog stebi varžovą, žiūri stipriąsias puses, dėlioji treniruočių procesą, analizes. Aš nesiruošiu kitaip A lygai ar Europos lygai. Tokios pat svarbios rungtynės. Nėra taip, kad žaisiu su „Dainava“ ir jai nesiruošiu. Taip pat žiūriu, taip pat analizuoju.
Tik tai Lietuvoje tu žaidi su tomis komandomis po 4-5 kartus, jeigu dar taurėje suveda burtai. Praktiškai tas komandas po pusės metų jau žinai, kaip kiekvienas žaidėjas žaidžia.
– Kokią mašiną dabar vairuojate?
– Nissan X-Trail.
– Ar konfliktuojate su teisėjais?
– Būna momentų, kai būnu karštas. Praėjusiais metais, kai su Vilniaus „Žalgiriu“ žaidėme buvau užmiršęs, kad turiu 3 geltonas korteles, todėl teko sėdėti per Raudondvario stadiono atidarymą tribūnoje. Būna momentų, kai tu matai tuos momentus kitaip nei teisėjai mato, ypač, kai būna karštos rungtynės. Visko būna.
– Ar daug laiko skiriate savo išvaizdai?
– Daug laiko neskiriu, bet stengiuosi atrodyti tvarkingai.
– Ar turite silpnybių?
– Silpnybės? Kas tai gali būti?
– Ar dažnai šaukiate ant savo auklėtinių?
– Dažnai nešaukiu, bet būna momentų. Visi mes klystame ir aš klystu ir bet kuris žmogus klysta tai – normalu, bet kai tu bandai pataisyti vieną, antrą, trečią kartą, o tau ketvirtą kartą taip pat daro, kaip tu nešauksi? Tada turi pakelti balsą. Stengiuosi tuo nepiktnaudžiauti.
– Karjeros miestas į kurį norėtumėte grįžti?
– Ta pati Balstogė ar Škotijoje kur gyvenau. Abu grąžūs miestai. Tas pats Olandijoje Eindhovenas. Tai tie miestai į kuriuos malonu visada sugrįžti. Bet kad išskirti vieną miestą- tokio neturiu.
– Pirmas prisiminimas iš vaikystės susijęs su futbolu?
– Su tėvu eidavome į „Žalgirio“ rungtynes. Tuo metu neleisdavo vėliavų neštis su kotais. Tėvas tuos kotus į laikraščius susukdavo ir kažkaip pranešdavo tam, kad galėtų mosikuoti vėliava. Prisiminimai tokie, kad siūdavai vėliavas, eidavai į futbolą. Tada tai buvo ažiotažas, kažkas nerealaus.
– Kurie žaidėjai iš tuometinės komandos labiausiai patiko?
– Narbekovas, Ivanauskas, Janonis. Daug ten buvo gerų žaidėjų, bet labiausiai įsimini tuos, kurie muša įvarčius.
– Jei ne futbolas, ką veiktumėte gyvenime?
– Apie kažką kitą niekada negalvojau. Taip viskas man susiklostė, kad gan jaunas patekau į „Žalgirio“ pirmą komandą, vėliau į rinktinę. Išvažiavau gana jaunas. Daug metų praleidau užsienyje. Apie kažką kitą, net negalvojau – nebuvo jokių minčių.
– Nemėgstamiausias pratimas per treniruotes būnant žaidėju?
– Apšilimai.
– O būnant treneriu?
– Aš toks treneris, kuris mėgsta viską daryti su kamuoliu. Turime daug žaidimų, žaidybinių momentų. Visas pasiruošimas pas mus yra tik su kamuoliu. Mes nebėgame ratais, kaip man teko daryti tam tikrose šalyse. Ten daug bėgdavome be kamuolio. Aš to nedarau. Pas mane pasiruošimas visiškai kitoks. Aš manau tai žaidėjams patinka ir dėl to jie mėgstą žaisti mano propaguojamą futbolą.
– Kurią iš super galių rinktumėtės ir kodėl? Keliavimas laiku, skraidymas ar genijaus lygio intelektas?
– Keliavimas laiku. Būtų įdomu pakliūti į ateitį ar tą pačią praeitį. Pamatyti, palyginti dalykus. Manau būtų gana įdomu. Palyginti gyvenimus. Gyvenimas labai keičiasi. Aš kai atsimenu savo vaikystę ir dabar pažiūriu koks gyvenimas yra, turiu omenyje, mano vaikų vaikystė – laikai labai pasikeitė. Būtų dar labiau įdomu pažiūrėti, kaip po 20 metų viskas pasikeis.
– Nebūtų baisu pažiūrėti?
– Gali būti jog būtų baisu pamatyti. Pažiūrėti gal nebūtų, bet ką pamatyčiau, nežinau ar patiktų.
